Kovo 26 dieną, lopšelyje-darželyje „Šnekutis” skambėjo lietuvių liaudies lopšinės. Pirmą kartą lopšelyje-darželyje „Šnekutis” buvo organizuotas Vilniaus ikimokyklinio ugdymo įstaigų lietuvių liaudies lopšinių festivalis „Čiū-čia, liū-lia vaikužėlį”.
Džiaugiamės, kad į mūsų festivalį susirinko 10 Vilniaus ikimokyklinio ugdymo įstaigų, atvažiavo ir savo skambiais ir gražiai balsais dainavo lietuvių liaudies lopšines, 90 vaikų. Dėkojame visiems svečiams ir mūsų bendruomenės nariams už palaikymą ir bendradarbiavimą.
„…Ne žemės derliumi, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“. M. Daukša
Lopšinė suteikia galimybę matyti, kokį santykį su mažiausiais visuomenės nariais per šimtmečius buvo suformavusi tradicinė lietuvių šeima, kaip reiškėsi empatija vaiko atžvilgiu, pagaliau, kokiam santykiui su besiformuojančia asmenybe folkloras nukreipia kiekvieną jauną mamą, močiutę ar kitą šeimos narį. Ką girdi vaikas pačiose meiliausiose lopšinėse? Savęs apibūdinimą, santykio su savimi nusakymą, gretinimą su aplinkos objektais, dažniausiai su aplinkoje ryškiausiomis, simboliškai prasmingomis detalėmis, taip pat lyginimą su judančiais, tiek artimoje aplinkoje matomais, tiek mažai pažįstamais gyvūnais. L Reid sako: „…svarbu užsiimti tokiais dalykais kaip pasakų sekimas ar lopšinių niūniavimas, − jos atitrauks vaikų dėmesį nuo nerimo – ir nukreips baimę“. Lopšinės vaikams išskirtinai tinkamos, jos stiprina vaiko saugumo pojūtį, padeda suvokti savo emocijas, moko etiško ir palankaus santykio su aplinka, padeda puoselėti švelnumą ir išsaugoti to švelnumo nuotrupas atmintyje.
